Dar iš mano ispaniškų skaitinių:
"Kartu su "santykių" konceptu ateina lūkesčiai, buvusių santykių prisiminimai ir asmeniniai bei kultūriniai mentaliniai konceptai apie tai, kokie "santykiai" turi būti. Tad realybė turėtų prisitaikyti prie šių konceptų. Bet tai niekad nenutinka. <...> Santykių kokybė priklauso nuo to, kiek mumyse tuščia idėjų, konceptų ir lūkesčių. <...> Tai, ką tradiciškai vadiname "meile", yra ego strategija, kad nepasiduotų. Ieškai kieno nors, kas tau suteiktų tai, kas gali ateiti tik ego pasidavimo būsenoje. <...> tikra meilė neturi jokio troškimo, jokio troškimo turėti ar kad tavo partneris pasikeistų. Ego išsirenka kurį nors ir tą žmogų padaro ypatingu. Naudoja šį žmogų, kad užkištų nuolatinį nepasitenkinimo, "nepakankamumo", pykčio jausmus, kurie siejasi tarp savęs. <...> Tik ego pasidavimas gali tau duoti tai, ko ieškojai savo meilės objekte - savęs. <...> Kai tai nutinka, atsiranda visiškai kitos rūšies meilė, nebe meilės/neapykantos subjektas."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą