Niekas už kaimelio ribų nežinojo, kur aš. O ryte kur esu žinojo tik kokerspanielis, kuris su manim išėjo patyrinėti apylinkių. Keista, kaip labai galima pasitikėti šuneliu. Nors kai sutikom milžinišką nepririštą mišrūną avių ganytoją, reikėjo nuteikinėti save nebijot, žiūrint į jo rausvas akis ir stebint, ar uodega vis dar vizga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą