2 dienos

Nenorėjau namo, kad ir kur jie būtų. Lietuva, o juo labiau Ispanija, atrodė toli ir netiesa. Susitinkam kasmet, ir nors keičiamės, bet to nepastebim. Nes žiūrim ne į raukšleles, o į pačias akis, dažniausiai - mėlynas. Ir prisipildo jos ašarų, kai pasižiūri dangun ir dedikuoji savo šokį tam, kurio nebėra tarp mūsų. (Aš kada nors irgi tokio tributo norėsiu. Arba ne, nes būsiu nebe stadijoj ko nors norėti.) Ir nesvarbu, kad kavalierių nudžiauna iš po nosies. Vistiek manęs klausia "Ar tu visada šypsais?". Mano šokoladinio pieno oazė.