Liko 22 dienos

Galvos skausmus patiriu dar rečiau, tad naktį be akivaizdžios priežasties jiems sukausčius ne juokais išsigandau. Bet ne apie savo (ne)galavimus čia norėjau parašyt, o apie dar vieną vidinį paradoksą: ryte neatsibusti man pasirodė milijoną kartų mažiau baisu nei krebžedesių sukeltos mintys apie naktinių įsilaužėlių keliamą grėsmę mano miegančiai šeimai. Kaip ten sakoma, nuo lakios vaizduotės iki paranojos - tik vienas žingsnis? Kita vertus, už mirtį beskausmio išjungimo pavidalu iš tiesų yra milijonas baisesnių dalykų, tad jokio čia prieštaravimo, tegyvuoja logika ir integralumas!